Sportas yra neatsiejamas nuo konkurencijos. Konkuravimas žmogų motyvuoja stengtis ir tobulėti. Nesvarbu, ar tai būtų profesionalus, ar mėgėjiškas sportas. O varžymasis – su aplinkiniais asmenimis ar pačiu savimi. Varžybinė dvasia gali būti išties galingas variklis, ženkliai spartinantis progresą sporte. Tačiau svarbu atminti, jog konkurencija gali teikti ne tik naudą, bet ir turėti neigiamų padarinių. Taigi, kaip į visa tai atsakingai pasižiūrėti ir tinkamai panaudoti, siekiant efektyviai įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus?

Konkuruoti sporte smagu ir naudinga tuomet, kuomet galutinio rezultato svarba nėra pernelyg sureikšminama. Tarkime, per treniruotes gali būti naudinga vis periodiškai pasivaržyti, kas greičiau nubėgs tam tikrą atstumą, padarys daugiau atsispaudimų ar atliks daugiau taisyklingų spyrių. Dažniausiai varžybinė užduoties formuluotė sportininkus paskatina įdėti daugiau pastangų, negu įprastas atitinkamo pratimo atlikimas. Grupėje dažniau taikant konkuravimo modelį, galima tikėtis stebėti sparčiau gerėjančius visų sportininkų rezultatus. Tačiau, kad ši geroji praktika veiktų ir nevirstų blogąja, pasižyminčia motyvacijos nuopuoliu, prastėjančiais rezultatais ir nenoru užsiimti sportine veikla, sportininkams reikėtų įsisąmoninti vieną paprastą dalyką, o treneriams ir visiems sportininkų aplinkiniams – kartkartėmis apie tai priminti. Svarbu savęs nenuvertinti pralaimėjus bei pernelyg neužriesti nosies nugalėjus bet kokio lygio varžybose. Nesvarbu, ar tai paprastas pasivaržymas treniruotėje, ar finalas pasaulio čempionate.

Nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra unikali būtybė. Tarpusavyje žmonės skiriasi ne vien tik fiziniais parametrais (ūgis, kūno masė, jėga, ištvermė...), tačiau ir nervų sistemos tipu, dėl to – psichologinėmis savybėmis. Ir dar daugeliu kitų dalykų, apie kuriuos niekas nė nepagalvoja. Pavyzdžiui, sportininkai skiriasi sukaupta patirtimi. Negana to, skirtingomis dienomis žmonių „energijos lygis“, nuotaika ar nusiteikimas gali labai skirtis dėl įvairiausių priežasčių – galbūt jie būna neišsimiegoję, alkani, pavargę ir pan. Vieną dieną žmogus, atrodo, yra kupinas energijos ir turi potencialo nuversti kalnus, o kitą – vos išgali pakilti nuo lovos ir padaryti mankštą. Tai, savaime suprantama, taip pat turi įtakos pasirodymui treniruotėje ar varžybose.

Todėl, nors ir varžomės tarpusavyje, iš tiesų, svarbiausia yra stebėti ir sekti savo paties progresą. Viena diena ir vienas rezultatas visko neapsprendžia. Varžybose nugalėjusį ir pralaimėjusį sportininką neretai skiria vos vienas ar keli žingsneliai. Praktiškai niekada nebūna taip, kad nugalėtojas būtų padaręs viską idealiai gerai, o pralaimėtojas – maksimaliai prastai. Tokia dichotomija yra įmanoma tik teoriniame lygmenyje, kurio niekaip nebūtų naudinga įtraukti į savo mąstymą nei laiminčiojo, nei pralaiminčioje pozicijose. Visuomet svarbu matyti visumą, įžvelgti tiek pliusų, tiek minusų po bet kokio savo pasirodymo. Pliusais nepamiršti pasidžiaugti, jog pavyko tai, kas buvo planuota, o minusus įsivardinti ir mėginti ištaisyti, kad kitąkart jie virstų pliusais arba prie to priartėtų.

Taigi, progresas, toli gražu, nėra į viršų nukreipta tiesė. Kelyje tikrai būna saldžių pergalių, bet pasitaiko ir karčių pralaimėjimų. Todėl neverta savo pažangos aklai matuoti vien tik varžybų rezultatais, tais „dideliais žingsniais“. Svarbu sekti ir „mažesnius žingsnelius“ ir pastebėti, kaip kinta rezultatai, priartėjant nuo žemesnės prie aukštesnės prizinės vietos. Ar (kokia) buvo padaryta pažanga nuo praeito karto, kas pavyksta geriau, o kam dar reikėtų papildomai skirti laiko ir dėmesio? Tarpinių rezultatų sekimas sportininkui suteikia aiškų suvokimą, kad jis nestovi vietoje, palengvina išryškinti stipriąsias ir silpnąsias vietas ir tokiu būdu padeda greičiau pasiekti norimą rezultatą. Mūsų klube „mažesnius žingsnelius“ stebime taikydami fizinių savybių testavimo programą, apie kurią daugiau galite sužinoti praeitame straipsnyje: https://budora.lt/lt/naujienos-detales/fiziniu-savybiu-testavimo-programos-rezultatai-2024-2025-m-sezone 

Trumpai tariant, tinkamai panaudota konkurencija sudaro sąlygas greičiau pasiekti užsibrėžtų tikslų ir suteikia galimybę susipažinti su geresne savo versija 😊

Straipsnį parengė Tomas Lukaitis

 
Tomas Lukaitis yra karatė treneris, 1DAN meistras, Kyokušin karatė sportuojantis daugiau nei 11 metų. Šis sportas Tomą žavi savo filosofija ir tai, kad nepaisant nieko, karatė prasideda ir baigiasi pagarba." Tomas praėjusių metų pavasarį prisijungė prie „Budoros“ turinio kūrimo komandos. "Visi mano kolegos žino, kaip mėgstu lietuvių kalbos gramatiką ir tekstais savo mintis man dažnai sekasi išreikšti kur kas geriau, nei žodžiais", - sako Tomas.