Vaikai auga bandydami atsakyti sau į daugelį jiems, kaip bręstančioms asmenybėms, rūpimų klausimų. Vienas jų – kokie yra mano hobiai: kas man iš tiesų yra įdomu, ką darydamas aš jaučiu malonumą, kam aš esu pasiryžęs skirti nemažai laiko ir pastangų, kad pasiekčiau norimą, man svarbų rezultatą? Atradus tokią veiklą tiek vaikus, tiek suaugusiuosius užplūsta džiugesys ir motyvacija. Motyvacija - psichologijos moksle suprantama kaip visuma faktorių, kurie sukelia, išlaiko ir valdo elgesį, padedantį pasiekti tam tikrą tikslą. [1] Vaikui smalsu, įdomu, vaikui patinka, jis turi motyvacijos tam tikroje veikloje siekti tam tikro užsibrėžto tikslo. Tačiau kone iš kiekvieno vaiko lūpų tam tikru metu tėvai išgirsta visiems puikiai žinomą frazę: „Nebenoriu lankyti būrelio.“ Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl taip nutinka, kodėl motyvacija ilgainiui (o taip pat ir labai staiga) gali išblėsti ir ką tuomet reikėtų daryti.

Išgirdus pareiškimą, jog vaikas nebenori lankyti būrelio, visų pirma, jokiu būdu nereikėtų savo atžalos pradėti kaltinti, panaudojant vieną iš populiariausių moralų: „Tėvai moka didelius pinigus, vežioja tave, stengiasi, kad tau būtų kuo geriau, o tu nebenori eiti.“ Arba visokeriopai bandyti įrodinėti, jog vaikas daro skubotą ar neteisingą sprendimą. Pirmasis žingsnis – patiems nedaryti skubotų sprendimų, o susėdus pasikalbėti stengtis išsiaiškinti tikrąją priežastį, kodėl vaikas nebenori eiti ten, kur prieš kurį laiką norėjo dalyvauti.

Priežastys, kurios gali nulemti vaiko nenorą lankyti būrelį

Priežasčių gali būti be galo daug ir įvairių. Pradedant ilgalaikėmis, susijusiomis su vaiko brendimu ir interesų rato kaita, tęsiant socialinėmis – pasikeitė treneris ar išėjo vaiko draugas, su kuriuo jis lankė būrelį, užbaigiant psichologinėmis – pasikartojančios nesėkmės ar būrelio draugų užgauliojimai. Taip pat gali pasitaikyti ir „nerimtų“ priežasčių, suaugusiajam skambančių nerimtai. Tačiau jokiu būdu į jas negalima neatsižvelgti, numoti ranka ir pasakyti: „Ai, čia menkniekis, nekreipk dėmesio, eik... Viskas ten bus labai gerai.“ Tikėtina, tai vaiką žeidžia, niekaip problemos neišsprendžia ir tik dar labiau sumažina vaiko norą eiti į būrelį, nes jam ta „musės dydžio“ priežastis, kurią mato suaugęs žmogus, yra vos ne visas dramblys. [2]

Išsiaiškinus tikrąją „rimtą“ ar „nerimtą“ nenoro lankyti būrelį priežastį, svarbu ją su vaiku aptarti ir mėginti surasti geriausią sprendimą. Ieškant sprendimo, dažnai būna labai naudinga pasitarti ne tik šeimoje, tačiau ir pasikalbėti su treneriu/būrelio vadovu. Tėvai girdi, ką vaikai sako, o treneriai mato, ką vaikai daro. Taigi, treneris daugeliu atvejų gali ne tik patarti ar pasiūlyti, kaip, jo manymu, būtų geriausia pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, bet taip pat, matydamas realų vaizdą treniruočių metu, padėti tėvams išsiaiškinti tikrąją nenoro lankyti būrelį priežastį.

Vaikų, lankančių būrelį keletą metų ar ilgiau, norą nebelankyti būrelio gali sąlygoti perdegimas: atsibodo rutina – nuolatinis ruošimasis egzaminams, varžyboms ar kt. Iš to atsiranda nuovargis ir anksčiau labai patikusi veikla nebekelia džiaugsmo, vaikas nebemato prasmės stengtis, nebenori dalyvauti užsiėmimuose, kt.t. Dažniausiai tokiu atveju geriausias sprendimas yra surandamas tuomet, kai susėda pasikalbėti trys dalyviai: vaikas, jo tėvai ir treneris. Beveik visada tokiu atveju galima susitarti padaryti pertrauką būrelyje iš anksto su vaiku susitariant, kiek ji truks.

Jei vaikas lanko būrelį vos keletą savaičių ar mėnesių ir pasako tėvams nebenorintis lankyti būrelio, tokiu atveju tai gali būti susiję su nemalonia vaiko patirtimi būrelyje, pavyzdžiui, kažkas kažką pasakė, koks nors dalykas nepatiko, prasidėjo pirmieji sunkumai, nepasisekė atlikti užduoties, kt. Dažnai pakanka vos vieno iš šių elementų, kad vaikas kardinaliai pakeistų savo nuomonę apie iš pradžių patikusį  būrelį. Svarbu suprasti, kad vaikų norai labai dažnai ir labai greitai kinta dėl pačių įvairiausių priežasčių, o įpročiai formuojasi palengva, tačiau labai užtikrintai, tolydžiai viena kryptimi ir ilgam. Nuolat keičiant būrelius po trumpų pasibandymo periodų, dar nesusipažinus su visomis galimybėmis ir iš tiesų nesupratus, ar būtent tas būrelis vaikui tinka ir patinka (arba atvirkščiai), gali susiformuoti tokie gyvenimiški įpročiai, kaip neužbaigti pradėtų darbų ir traukti kur nors kitur, vos tik susidūrus su pirmaisiais sunkumais. Tai dažnai atsispindi gyvenime: studijų, profesijos, darbo ir kt. dalykų pasirinkime ir itin dažname jų keitime. „Atėjau, pajutau, jog sunku, išėjau, nes man čia nebepatinka, man nebeįdomu.“ Ir tikrai, gyvenime labai svarbu mokėti laiku išeiti, pakeisti nepatinkantį dalyką kitu, teikiančiu džiaugsmą, tačiau taip pat svarbu suprasti, kada tai yra „bijau, nenoriu įveikti sunkumų“, o kada – iš tiesų „nepatinka“. Itin svarbu išmokti neišsigąsti sunkumų, kuriuos teks įveikti, norint ką nors pasiekti bet kokioje srityje, peržvelgti visas galimas perspektyvas pasirinktoje veikloje ir tik tuomet, įveikus pirmuosius etapus ir pamačius visas galimybes, racionaliai pažvelgti ir atsakyti sau: patinka man tai, ką aš darau ir kur esu, ar ne?

Vieni mokslo metai - tai trumpiausias laikas, per kurį pradėsite pažinti karatė sporto šaką

Grįžkime prie būrelių ir panagrinėkime karatė užsiėmimus kaip pavyzdį. Mano, kaip trenerio ir sportininko, užsiimančio šiuo kovos menu virš dešimt metų, nuomone, neverta mesti karatė kelio nepraėjus pirmajam diržų egzaminui, pirmosioms varžyboms, nesudalyvavus išvykose ir vasaros stovykloje. Neperėjus šių pirmųjų etapų netgi nelabai būtų galima teigti išbandžius karatė sportą. Net ir neišlaikius egzamino ar nepasisekus visose sezono varžybose nederėtų pulti keisti būrelio, jei treniruotės ir visa kita veikla, susijusi su karatė, patinka. Jei patinka – svarbu nepasiduoti, tikėti, kad pavyks, pradėti dar intensyviau treniruotis ir džiuginantys rezultatai neturės šansų kur nors pasislėpti: jie anksčiau ar vėliau būtinai ateis. Žinoma, tarpiniai „nesėkmių“ etapai (skaitykite apie tai ankstesniame straipsnyje: https://budora.lt/lt/naujienos-detales/dirzu-egzaminai-bei-varzybos-issukiai-ir-galimybes) bus psichologiškai sudėtingi, tačiau svarbu nepalūžti, bendradarbiauti ir komunikuoti su treneriu bei vis atrasti motyvacijos stengtis dar labiau, skatinti vaiką nepasiduoti, priminti jam, kad aukso medaliai iš karto neateina, ir nepamiršti jo pagirti už pastangas.

Noriu pasidalinti sporto klube „Budora“ dirbančio trenerio Mariaus Rimo istorija. Marius porą metų ilsėjosi nuo karatė sporto, bet apsisprendė vėl grįžti. Taigi, trumpas interviu su treneriu Mariumi, apie tai, kas jį paskatino po pertraukos grįžti į karatė, kaip jis jaučiasi grįžęs ir ką patartų norintiems vėl sportuoti karatė:

- Dėl ko darei pauzę karatė kelyje?

Marius Rimas: Išvykau iš savo gimtojo miestelio studijuoti į Vilnių. Buvo sunku apsiprasti, tad nutariau: kad būtų mažiau streso, kol kas nelankysiu karatė treniruočių.

- Kas tave pastūmėjo sugrįžti?

Marius Rimas: 10 metų mokykloje lankiau treniruotes ir tada staiga nustojau. Dėl to jaučiau it kažkokį nusivylimą... Būtų sunku žodžiais paaiškinti tą jausmą. Jaučiau, kad man kažko trūko gyvenime ir supratau, kad tai, ko trūko, buvo karatė. Aš pasiilgdavau treniruočių. Pats turėjau didelį norą grįžti į karatė pasaulį.

- Kaip tau pavyko sugrįžti, kas buvo sunku?

Marius Rimas: Treneris Eugenijus Šilaika iš Anykščių karatė klubo „Takas“ man padėjo sugrįžti. Galbūt kartais netiesiogiai, bet sudarė puikias sąlygas. Kai iš Vilniaus grįždavau į gimtąjį miestelį, jis visada priimdavo į treniruotes pasportuoti, o kartais ir pats pravesdavau treniruotes. Taip pat jis padėjo surasti, kur geriausia ir patogiausia man būtų sportuoti karatė Vilniuje. Būdamas trečiame kurse gavau pasiūlymą dirbti karatė treneriu „Budoroje“. Pagalvojau, kad gyvenime tikriausiai nebeateis tokia proga save išbandyti ir priėmiau pasiūlymą. Taip galutinai ir sugrįžau ? Kalbant apie sunkumus, tikriausiai man didžiausias sunkumas buvo ir vis dar tebėra tinginystė. Kai užsisėdi ir nieko nebedarai, būna sunku ištrūkti. Sakai sau: „Na, jau kitą savaitę pradėsiu...“ Ateina kita savaitė, o tu vis dar ten pat, kur ir buvai. Kuo ilgiau lauki, tuo būna sunkiau pradėti.

- Kaip jautiesi sugrįžęs?

Marius Rimas: Puikiai! Treniruotės žiauriai patiko. Atrodė lyg būčiau vėl sugrįžęs į namus.

- Galbūt turi kokių nors patarimų tiems, kurie svarsto nebelankyti karatė, arba tiems, kurie jau nebelanko karatė, bet norėtų sugrįžti?

Marius Rimas: Jeigu yra noras, tai tiesiog reikia imti ir grįžti, kažkokios paslapties nėra. Nebelaukti ilgiau, nes tas noras gali vėl dingti ? O jeigu nori mesti, priklauso, kiek metų sportavo karatė. Jei tai truko metus ar mažiau, suprato, kad karatė jiems nepatiko ir kad nori išbandyti kažką naujo, tai nereikėtų bandyti savęs prisirišti prie to karatė. Galbūt kitame sporte, kitame būrelyje jie pasieks daug daugiau negu karatė. Turiu tokių mokinių, kurie metė karatė ir kituose sporto būreliuose jiems sekasi ženkliai geriau. Kita vertus, grįžtant atgal laiku, kai buvau penktoje klasėje, aš nebenorėjau lankyti karatė treniruočių. Buvau kategoriškai nusistatęs prieš karatė, bet vyresni pusbroliai buvo karatistai, jie mamai pasakė, kad ateis metas, kada Marius norės mesti treniruotes ir tą laikotarpį jis vis tiek turės praeiti. Tad buvau „tempiamas“ į treniruotes. Ir labai džiaugiuosi, kad tėvai ir pusbroliai nenusileido ir toliau mane vertė eiti į treniruotes. Įdomu, kur dabar būčiau gyvenime, jeigu būčiau viską metęs?..

 
ŠALTINIAI.

1.      Malinauskas, R. (2010). Taikomoji sporto psichologija. Kaunas. LKKA

2.      Ed Cope, Richard Bailey, Gemma Pearce (2013). Why do children take part in, and remain involved in sport?: implications for children’s sport coaches. International Journal of Sports Science & Coaching 7(1):55-74

Straipsnį parengė Tomas Lukaitis

Tomas Lukaitis yra karatė treneris, 1DAN meistras, Kyokušin karatė sportuojantis daugiau nei 11 metų. Šis sportas Tomą žavi savo filosofija ir tai, kad nepaisant nieko, karatė prasideda ir baigiasi pagarba." Tomas šių metų pavasarį prisijungė prie „Budoros“ turinio kūrimo komandos. "Visi mano kolegos žino, kaip mėgstu lietuvių kalbos gramatiką ir tekstais savo mintis man dažnai sekasi išreikšti kur kas geriau, nei žodžiais", - sako Tomas.