Mintis giliau panagrinėti sporto psichologijos temą kilo 2022 m. pavasarį stebint sporto psichologės Linos Vaisetaitės vedamus mokymus „Budoros“ treneriams. Sąvoka sporto psichologija skamba taip solidžiai, kad atrodo, jog sporto psichologija yra skirta tik profesionalams, tačiau, ar tikrai? Baimė dalyvauti varžybose, nes bijau pralaimėti ar įsivaizdavimas, kad varžybose dalyvauja tik tiek vaikai, kurie turi šansus laimėti, vaiko nenoras lankyti treniruočių, nes jam kas nors nesiseka – šias ir panašias situacijas sprendžia tiek treneriai, tiek tėvai ir jų vaikai. Tai galima nurašyti ir kaip dėmesio nevertus klausimus – „nieko tokio, jei ne šitas, tai kitas būrelis“, „ožiukai“, „paauglystė“ ir panašiai arba kartu su sporto psichologe Lina Vaisetaite paieškoti atsakymų, kokius vaikų ir paauglių sportavimo ir treniravimo iššūkius gali padėti išspręsti sporto psichologas ar sporto psichologijos žinios? 

Nors kalbėsime apie vaikų sportą, norėčiau pradėti mūsų pokalbį nuo termino „sporto psichologija“ apibrėžimo. Sporto psichologija – kas tai?

Lina Vaisetaitė: Nepaisant to, kad daug metų dirbu, man vis dar sunku paprastai atsakyti, kas yra sporto psichologija. Sakyčiau, sporto psichologija - tai sritis, padedanti sportininkams susitvarkyti su savo mintimis, emocijomis, su motyvacija ir ne motyvacija. Jei mes kalbame apie sportą, tai treniruotės padeda suvaldyti, kontroliuoti savo kūną, kitaip sakant, savo kūną nukreipti tam tikra linkme, kad kūnas atliktų veiksmus, kiek įmanoma tiksliau, efektyviau nepriklausomai nuo sporto šakos. O psichologija yra ta sritis, kuri rūpinasi žmogaus savijauta, emocijomis, mintimis, dėmesiu, kaip visa tai sutvarkyti, nukreipti, kad sportinėje veikloje tai, ką tu pasieki, išmoksti treniruodamasis iš tikrųjų pavyktų ir pavyktų taip, kaip tu nori. Tai savo sportinės veiklos efektyvumo, produktyvumo gerinimas. 

Kokių dalykų moko sporto psichologija?

Lina Vaisetaitė: Psichologija moko, pastebėti, kas su manimi tuo metu vyksta, kai man nesiseka. Kai mums nesiseka, mes susinerviname, kai susinerviname judesiai gali „išsikraipyti“, tarkim, kartais norisi skubėti, kartais norisi viską mesti, kuo greičiau dingti iš tos treniruotės ir panašiai. Taigi, sporto psichologija moko pastebėti, kas su manimi vyksta ir nenueiti paskui kilusią emociją ar impulsą, pavyzdžiui, likti treniruotėje, ne tik kūnu, bet ir mintimis, susikaupti į tai, ką aš darau ir tęsti savo veiklą. Kitaip sakant, turime labai daug dirbti su savo dėmesiu, ar jis nukreiptas į tai, kaip aš jaučiuosi, ar į tai, ką aš šiuo metu darau. Sporto psichologija moko sustoti ir susikoncentruoti ne į emocijas, o į savo užduotį, kurią šiuo metu žmogus atlieka. Iš kitos pusės galima pasitelkti ir vaizduotę. Nesigauna atlikti tam tikros technikos, galima, pavyzdžiui, prieš miegą vaizduotėje ją atlikti. Ir, tiesa sakant, labai daug sportininkų tai daro intuityviai. Sporto psichologas šiuo atveju pasižiūri, kad vaizdinys, kurį kuria sportininkas būtų kuo gyvesnis, įtraukiantis kuo daugiau pojūčių, mat būtent tokia yra efektyviausia vaizduotės panaudojimo forma. Dar geriau, kai mes save įsivaizduojame atliekančius kažkokį veiksmą kuo artimesnėje aplinkoje tai, kurioje visa tai realiai vyksta, pavyzdžiui, su treniruočių apranga, treniruočių salėje. Jei sportininkas nenaudoja vaizduotės, tuomet sporto psichologas gali rekomenduoti pasitelkti vaizduotę, paaiškindamas, kokiais būdais tai geriausia ir efektyviausia daryti.

Paprastai treneriai, medikai šalia sportininkų yra nuolat, o kaip dažnai į pagalbą sportininkams pasitelkiami sporto psichologai?

 
Lina Vaisetaitė. Sporto kultūra skatina nuostatą „aš galiu“, ypač fiziniame lygmenyje. Sportininkai ir eina su tuo požiūriu „aš galiu“ ir kai pamato, kad vis tik yra kažkas, ko aš negaliu, būna labai sunku tai pripažinti pirmiausiai sau, pasakyti, kad man reikia pagalbos. Įprasta, kad treneriai, medikai nuolat yra šalia sportininkų, bet psichologija yra kažkas labai asmeniškai apie mane, tad pripažinti, kad aš negaliu, nesvarbu, kokiame lygmenyje, gali būti sunku. Beje, vienas iš sporto psichologiją apibūdinančių terminų anglų kalboje yra „mental training“ – tai yra treniravimas ir tokia sąvoka priimama lengviau. Sporto psichologijoje yra daugiau edukavimo, o ne terapijos, tradicinė sporto psichologija taip pat yra treniravimas. 

Ir tai yra esminis skirtumas tarp įprastos psichologijos ir sporto psichologijos?

Lina Vaisetaitė: Tikrai taip. Klasikinė sporto psichologija istoriškai yra atėjusi iš edukacinės psichologijos. Beje, įdomu tai, kad į sporto psichologiją ateina daug buvusių trenerių, kurie gal ne tiek žino visą psichologinį pasaulį, kiek labai gerai žino sporto pasaulį, jie susiedami savo ir sporto psichologijos žinias moko sportininkus taip vadinamų „psichologinių įgūdžių“. Beje, šiuo metu sporto psichologijoje atsiranda įvairių atšakų, pavyzdžiui, klinikinė sporto psichologija. Sportininkai pirmiausia yra žmonės, kurie lygiai taip pat gali patirti įvairius emocinius sunkumus, pavyzdžiui, depresiją, nerimo sutrikimus, nemigą ir panašiai. Tokiose situacijose gali padėti klinikinė sporto psichologija.

Ar sporto psichologija skirta tik profesionaliems sportininkams?

Lina Vaisetaitė: Sporto psichologija nėra tik profesionaliems sportininkams, nes bet kuris žmogus, bet kurioje situacijoje visą laiką yra su savimi, patiria įvairiausias emocijas, turi įvairiausių minčių ir mūsų mintys, emocijos mums gali tiek padėti, tiek sutrukdyti. Tad sporto psichologija bus naudinga bet kam ir mėgėjui, ir profesionaliai sportuojančiam žmogui. Žinoma, mėgėjiškai sportuojantys žmonės dažnai nedrįsta kreiptis į sporto psichologą, nes „aš gi nerimtai sportuoju, čia gal ne man, o labiau profesionalams“. Gal ir tokios tradicijos nėra. Gan dažnai mėgėjiškai sportuojantys žmonės domisi psichologija, bet tai daro daugiau savarankiškai: skaito, žiūri seminarus, tinklalaides, kalbasi tarpusavyje, klausia trenerių ir pan., bet į sporto psichologus kreipiasi retai. 

Man atrodo, kad treniruojant vaikus riba tarp „ai, tai tik būrelis“ ir būsimo profesionalaus sportininko kelionės pradžios yra labai plona. Tad noriu paklausti, ar, kuo ir kokiu laikotarpiu sporto psichologas gali būti naudingas sportuojantiems vaikams ir jaunuoliams?

Lina Vaisetaitė: Vienprasmiško atsakymo neturiu. Pradėkime nuo to, kad psichologiniai įgūdžiai svarbūs vaikams nuo pat mažumės ir jie jų mokosi treniruotėse savaime bei padedami trenerių. Taigi nors tai ir neįvardinama kaip „sporto psichologija“, bet vaikai mokosi planuoti, kelti sau tikslus, svajoti, susikaupti, nusiteikti, laikytis treniruočių tvarkos ir t.t. Sportininkai, su kuriais tenka bendrauti, dažnai pasakoja, kad  jų treneris buvo ir psichologas vienu metu.

Kita vertus, nuo kokių 12-13 metų, kai imamas dar labiau akcentuoti meistriškumas, pasirodymas varžybose, o tuo pačiu jaunuoliai ima labiau įsisąmoninti save, lygintis su kitais ir „ieškoti savo vietos“, kažkuria prasme, jiems atsiveria naujas pasaulis, natūralu, kad jaučia didesnį spaudimą nei įprastai ir jiems gali prireikti papildomų įgūdžių su „nauja realybe“ susitvarkyti. Be to, pastebima, kad „šių laikų“ vaikai (vadinamosios Z ir alfa kartos) yra labai orientuoti į pasiekimus ir išorinį pripažinimą, t.y. turi stiprią išorinę motyvaciją, o vidinė motyvacija (lankyti treniruotes, nes smagu, nes mokaisi naujų dalykų ir įgauni patirčių) – žymiai mažesnė. Ir tai reiškia, kad šie vaikai ir jaunuoliai, susidurdami su neišvengiamomis klaidomis, nesėkmėmis ar pralaimėjimais, priima pastaruosius labai asmeniškai, labai giliai. Jei treneris sako „tavo smūgis buvo per silpnas“, jie gali išgirsti „aš prastas sportininkas“. Kitaip sakant, labai apibendrinama: jei aš pralaimėjau, esu pats blogiausias ir iš manęs nieko gero nebus. Jei aš laimėjau, tai aš pats geriausias ir būsiu čempionas.

Turbūt tuomet, kai pastebime šias tendencijas, ir tikslingiausia įtraukti į pasirengimą sporto psichologą. Kokia forma ir kokios pagalbos galima tikėtis labai priklauso nuo to, ar tai grupės treniruotės, ar individualus darbas su psichologu. Individualaus darbo metu orientuojamasi į tuos iššūkius, su kuriais susiduria konkretus sportininkas. Dažniausiai tai nepasitikėjimas savimi, didelis priešvaržybinis nerimas, dėmesio koncentracijos ar motyvacijos sunkumai.

Kas gali įtakoti sportuojančių vaikų motyvaciją sportuoti ir kokiose situacijose tėvams vertėtų kreiptis į  sporto psichologą?

Lina Vaisetaitė: Labiausiai motyvaciją įtakoja treniruočių aplinka. Dažnai sportininkai jau yra orientuoti į gerą pasirodymą ir pergales. Jiems reikia balso iš šalies, kuris primintų, kaip svarbu stengtis, kartais klysti ir iš tų klaidų kažko pasimokyti. Jei treneris, o kartais dar ir tėvai labai akcentuoja pergales ir pasirodymą (pvz., apsidžiaugia ir siūlo atšvęsti, kai vaikas laimi medalį, ir tik gūžteli pečiais, jei vaikas neužima prizinės vietos), tuomet tai gali paskatinti jaunąjį sportininką jausti spaudimą, dėl kurio didėja nerimas. O viena iš nerimo reakcijų yra vengimas – noras pabėgti iš situacijų, kuriose patiriamos nemalonios emocijos, štai ir turime motyvacijos sportuoti sumažėjimą.

Būna ir kitų priežasčių, dėl kurių mažėja noras treniruotis. Gali būti, jog vaikas būrelyje neturi draugų arba nori daugiau laiko leisti su draugais iš mokyklos. O vyresniųjų klasių mokiniams dažnai būdingas nuovargis, atsirandantis, kai tenka derinti mokyklą ir sportą, ypač, kai dar ir kitokių veiklų yra.

Kai kalbama apie motyvaciją, prieš kreipiantis į sporto psichologą, aš siūlyčiau susėsti ir atvirai pasikalbėti. Ne kartą yra buvę, kad tėvai, o kartais ir treneriai atsiunčia savo vaikus, nes jie „nebeturi motyvacijos“ ir tikisi, kad kažkaip pavyks juos „sutaisyti“ ir užnorinti sportuoti. Bet kalbantis su sportininkais aiškėja, kad arba tėvai / treneriai su jais visai nesikalbėjo, apie tai, kas vyksta, arba turėjo savo išankstinius nusistatymus ir neįsiklausė, neišgirdo, kas vyksta jų vaiko gyvenime, dėl ko motyvacija sportuoti mažėja. Tikrai ne iš blogos valios taip vyksta, dažniausiai šie tėvai labai rūpestingi ir konsultacijos pas psichologą reikia tik kaip pagalbinės priemonės – erdvės išsisakyti, o tėvams šiek tiek atsitraukti ir pasiklausyti iš šalies.

Į sporto psichologą verta kreiptis pasikalbėjus ir įsivardinus, kad motyvaciją mažina kažkokios vidinės priežastys, pavyzdžiui, mano anksčiau minėtas nerimas, kuris skatina trauktis iš nerimą skatinančių situacijų. Jei vaikas nebenori sportuoti, nes jam nepatinka sporto šaka, jei sportuoja tik tam, kad tėvai būtų laimingi, pirmiausia reikia pagalvoti, ar tikrai verta toliau sportuoti būtent tą sporto šaką, o gal tėvai gali šiek tiek pakoreguoti savo lūkesčius. O gal jaunuoliui tiesiog reikia šiek tiek poilsio.

Lina, ačiū už pokalbį.