Sėkminga sportinė karjera dažnai suvokiama kaip vienkrypčiai vektoriai, jungiantys mažesnes pergales su vis didesnėmis: klubo čempioną su miesto čempionu, miesto čempioną – su šalies, šalies – su Europos, Europos – su pasaulio... Tačiau tikrieji atletai žino – šis kelias nėra toks tolygus ir paprastas ir 99% atvejų yra grįstas mažesnėmis ar didesnėmis nesėkmėmis. Pralaimėjimas, deja, yra neišvengiama sporto dalis, siekiant skambiausių pergalių. Nors kartais atrodo, kad tikslas jau arti, rezultatas gali vėl būti ne toks, kokio tikėtasi. Tačiau svarbiausia – ne pralaimėjimų skaičius, o kokios išvados po jų padaromos. Straipsnyje aptarsime kelias pagrindines psichologines pralaimėjimų priežastis, kaip iš jų mokytis, kaip persilaužti emociškai ir vėl save motyvuoti siekti užsibrėžtų tikslų.

 

Pralaimėjimo psichologinės priežastys.

Pralaimėjimas gali kilti ne tik dėl fizinio pasirengimo stokos, bet ir dėl vidinių, psichologinių aspektų. Viena iš dažniausių priežasčių – baimė pralaimėti. Natūralu ir normalu daugiau ar mažiau bijoti prieš sportininkui reikšmingas varžybas. Tačiau kai ši baimė tampa neadekvačiai didelė ir užgožia visus kitus jausmus, ji pradeda veikti kaip daugialypė slopinanti jėga. Sportininkas bijo, kad jam nepasiseks, dėl to kyla įtampa, susikaustymas, sumažėja koncentracija ir pasitikėjimas savo jėgomis, o tai tiesiogiai paveikia sportininko pasirodymą ir rezultatus. Jei baimė pralaimėti tvyro ilgą laiką, sportininkas tiek fiziškai, tiek emociškai išsenka. Neįveikus šio psichologinio barjero, baimė, deja, stebuklingai nesumažėja ir sportininkas pradeda nebelaukti naujų varžybų, nes prisimena savo praeitas nesėkmes ir neigiamą psichologinę būseną, įtiki, kad tai ir vėl pasikartos. Tokiais atvejais gali būti sunku išlaikyti motyvaciją ir aistrą sportui.

 

Kita dažna priežastis – per dideli asmeniniai ar iš aplinkos kylantys lūkesčiai. Dažniausiai taip nutinka po ilgos pergalių serijos, bet tai jokiu būdu nėra privaloma sąlyga. Kai sportininkas nuolatos jaučia spaudimą, jog privalo visada laimėti, jis neadekvačiai stipriai pradeda bijoti suklysti, išbandyti atlikti naujus veiksmus, o dėl to sulėtėja ar sustoja jo progresas. Tuo tarpu kiti varžovai drąsiai klysta, mokosi iš savo klaidų ir tobulėja. Dėl to anksčiau ar vėliau įvyksiantis pralaimėjimas virsta neišvengiamu, o jį patyręs sportininkas suvokia tai ne tik kaip prastą rezultatą, bet ir priima kaip be galo skaudų asmeninį pralaimėjimą.

  

 

Kaip atsitiesti po pralaimėjimo?

Pirmiausia derėtų pripažinti ir priimti savo emocijas. Pyktis, nusivylimas, liūdesys – tai visiškai normalios reakcijos į patirtą pralaimėjimą. Svarbu jų neslopinti bei leisti sau jas išgyventi. Tik tuomet galima šaltu protu pereiti į kitą etapą – analizę.

 

Tuomet, užuot beprasmiškai save kaltinus, vertėtų susitelkti į tai, ką buvo galima padaryti kitaip iš techninės ar taktinės pusės. Peržiūrėti vaizdo įrašą/prisiminti varžybas ir atrasti pozityvo, užsirašyti pirmiausiai tuos dalykus, kurie pavyko, kas pasirodyme buvo gerai. Tik tuomet pereiti prie pamąstymų, gilesnės analizės ir užsirašyti, ko šį kartą nepavyko įgyvendinti, nors buvo suplanuota ruošiantis čempionatui, kokios klaidos buvo padarytos? Pagalvoti, ką treniruotėse būtų galima patobulinti, ką naujo vertėtų išmokti ir išbandyti kitose varžybose, o ko reikėtų geriau nebenaudoti, nes buvo absoliučiai neveiksminga? Objektyvi analizė padeda išvengti neigiamo emocinio krūvio, leidžia pasimokyti iš savo klaidų ir ženkliai patobulėti.

 

Galiausiai, savarankiškai išanalizavus savo varžybų pasirodymą, būtų labai naudinga kitą treniruotę tai pakartoti kartu su treneriu ir visa grupe. Toks bendras analizės būdas padėtų pažvelgti į situaciją iš platesnės perspektyvos – pamatyti tai, ko pats vienas sportininkas galbūt nepastebėtų. Trenerio patirtis ir gebėjimas objektyviai vertinti tiek treniruotes, tiek varžybas suteiktų galimybę išgirsti vertingų įžvalgų bei patarimų. O grupės nariai galėtų pasidalinti įdomiais pastebėjimais ir išradingais būdais, ką jie darytų kitaip vienoje ar kitoje situacijoje, kas galėtų pasitarnauti nulemiant kitokį galutinį rezultatą.

 

Psichologinis atsparumas. „Pralaimėjimas – tai ne dugnas, o pamatas.“

Sporte, kaip ir gyvenime, neįmanoma visko suplanuoti nuo pradžios iki pabaigos. Vis dėlto visada galima atsakingai pasiruošti: per treniruotes nuosekliai dirbti, gerinti savo techniką, ištvermę, fiziškai stiprėti. O atėjus į varžybas svarbiausia neužsiciklinti ties mintimis apie pergalę ar pralaimėjimą, bet tiesiog nepagailėti savęs ir atiduoti visas sukauptas jėgas. Kai dėmesys sutelktas į maksimalias pastangas, o ne į baimę pralaimėti, atsiranda daugiau lengvumo, užtikrintumo ir drąsos.

 

Vienas stipriausių psichologinių įrankių – tai sąmoningas pozityvus vidinis monologas. Užuot sau kartojus: „bijau“, „negaliu“, „man sunku“, verta sąmoningai persiprogramuoti į „man pavyks“, „nepasiduosiu, nors bus sunku“, „esu pasiruošęs“. Kaip sportininkas treniruoja kūną, taip pat turi ugdyti ir savo psichologiją, mokytis valdyti savo minčių srautą.

 

Svarbu suprasti, kad psichologinis atsparumas nėra įgimtas – jis iš(si)ugdomas. Kiekvienos varžybos – tai puiki proga sportininkui ne tik kovoti dėl prizinių vietų, bet ir auginti vidinį stuburą. Kuo dažniau sportininkas išdrįsta sudalyvauti varžybose, tuo labiau jis sutvirtėja viduje. O kai žmogus išmoksta laimėti savo viduje, išorinės pergalės tampa natūraliu to tęstinumu.

 

Kaip po nesėkmių serijos save motyvuoti bandyti dar kartą?

Pirmiausia – išsikelti realius, pasiekiamus tikslus. Dideli tikslai svarbūs, tačiau juos verta suskaidyti į mažesnius etapus. Kiekvienas pasiektas mažas tikslas suteikia vidinio pasitenkinimo ir motyvuoja judėti pirmyn.

 

Antra – prasminga švęsti progresą, o ne vien galutinį rezultatą. Net jei sportininkas nelaimėjo varžybų, bet nepasidavė iki pat paskutinės akimirkos, atliko viską pagal numatytą planą, sėkmingai panaudojo naujai išmoktą techniką ar sugebėjo išlikti šalto proto įtemptomis akimirkomis – tai jau pergalė. Toks požiūris motyvuoja ir padeda augti.

 

Trečia – sportininkui svarbu apsupti save palaikančia aplinka. Žmonės, kurie jį palaiko ir tiki jo galimybėmis, gali tapti didžiuliu motyvacijos šaltiniu net sunkiausiais momentais. Kartais vienas nuoširdus padrąsinantis žodis iš trenerio, komandos draugo ar artimo žmogaus sugrąžina ryžtą ir norą vėl stoti į kovą ir ją laimėti[1]. Todėl sportuojantiems vaikams yra labai svarbus tėvų palaikymas, o sportuojantiems tėvams – vaikų 😊

 

Atmink...

Jei ir vėl pralaimėjai – atsistok, pakelk galvą, prisimink, kodėl pradėjai, ir eik pirmyn! Nes tik tie, kurie nepasiduoda, pasiekia savo Everestus.

 

 

Šaltiniai:

https://www.unlv.edu/news/release/good-sport-psychology-behind-losing

https://psyche.co/guides/how-to-be-a-better-loser-and-grow-from-your-mistakes
 

 
[1] Programos TOPPS (The Optimum Performance Program in Sports) patirtis rodo, kad psichologinė sveikata tiesiogiai veikia sportinį pasirodymą

Straipsnį parengė Tomas Lukaitis

 
Tomas Lukaitis yra karatė treneris, 1DAN meistras, Kyokušin karatė sportuojantis daugiau nei 11 metų. Šis sportas Tomą žavi savo filosofija ir tai, kad nepaisant nieko, karatė prasideda ir baigiasi pagarba." Tomas praėjusių metų pavasarį prisijungė prie „Budoros“ turinio kūrimo komandos. "Visi mano kolegos žino, kaip mėgstu lietuvių kalbos gramatiką ir tekstais savo mintis man dažnai sekasi išreikšti kur kas geriau, nei žodžiais", - sako Tomas.