Karatistas – tai žmogus, turintis itin stiprią dvasią ir tvirtą kūną. Toks jis tampa po begalės įveiktų iššūkių, kurių viena sunkiausiųjų dalių – išdrįsti pradėti. Kaip ir gyvenime, taip ir karatė kelyje, natūralu, kad kiekvienas naujas etapas, dar niekada nepatirtas dalykas (o galbūt bloga patirtis), įvykis kelia didesnį ar mažesnį nerimą ar stresą. Šiame straipsnyje panagrinėsime dviejų pagrindinių karatė naujokų (ir ne tik naujokų!) „baubų“ – diržų egzamino ir varžybų – naudą ir jiems ruošiantis kylančias baimes.

Nuosekliai lankant karatė treniruotes, stiprėjama fiziškai bei psichologiškai, pagerėja lankstumas, vikrumas ir ištvermė, iš(si)ugdomos gyvenime svarbios asmeninės savybės tokios, kaip ryžtingumas, sąžiningumas, draugiškumas ir kt., išmokstama naujų diržų karatė technika ir toliau tobulinama ankstesnių diržų technika, didėja galimų atlikti kovinių veiksmų arsenalas bei gerėja kovos jautimas ir supratimas. Trumpiau tariant, karatė treniruotėse, kaip ir bet kuriame kitame sporte, vis palaipsniui yra tobulėjama, o savotiškas progreso pa(si)tikrinimas įvyksta egzamino ar varžybų formatu ? Jų metu įvertinamos ne tik karatistų žinios, išmokta nauja ir patobulinta anksčiau išmokta technika bei gebėjimas turimas žinias pritaikyti praktiškai, fizinis pasiruošimas, bet taip pat tai yra puiki galimybė treneriams pamatyti savo mokinių progresą iš šalies, pastebėti, kam ateityje reikėtų skirti daugiau dėmesio, kad, ruošiantis kitoms varžyboms ar egzaminui, mokinių rezultatai būtų dar geresni. Taigi, diržų egzaminas ir varžybos, panašiai kaip akademinėje aplinkoje, mokykloje ar universitete, padeda išsigryninti stipriąsias ir silpnąsias sportininkų vietas. 

 „Sportininkas, dalyvaudamas varžybose, įgauna neįkainojamos patirties, susiduria ne tik su fiziniais, bet ir su psichologiniais barjerais, - pasakoja Julius Urbonas, vaikų ir rinktinių grupių karatė treneris, 2 DAN meistras. – O tai užgrūdina žmogaus charakterį ir paruošia ne tik svarbiausiems sportinės karjeros startams, bet ir gyvenimiškiems sunkumams. Matau tame visapusišką naudą.“

Visgi yra ir kita medalio pusė – prieš egzaminą ar varžybas patiriamas jaudulys. Artėjant svarbiam startui, šį jausmą patiria kiekvienas sportininkas ir tai yra visiškai normalu. Atvirkščiai, būtų be galo keista, jei sportininkas šios emocijos nejaustų: tai greičiausiai rodytų, jog jam artėjantis įvykis menkai rūpi.  Taigi, adekvatus, kontroliuojamas jaudulys yra netgi naudingas! Jis sportininkui padeda nesiblaškyti, suvaldyti galvoje knibždantį minčių srautą ir paruošti kūną vienai konkrečiai užduočiai: technikos demonstravimui arba kovai. Dažnai tai nulemia geriausią tą dieną įmanomą pasiekti rezultatą. Dalyvavimo varžybose sėkmės nereikia matuoti  tik gautu aukso medaliu, užimta prizine vieta ar kokiu nors kitu materialiu trofėjumi. Tai, pavyzdžiui, gali būti visiškai išpildyta kovos taktika, kuri buvo apgalvota su mokytoju treniruotėse ir kurios sportininkas pagal planą turėjo laikytis varžybose. Arba pirmąjį kartą jaustas laisvumas varžybų kovos metu, arba atliktas konkretus suplanuotas veiksmas, arba sėkmingai išmėginta ir pritaikyta nauja kombinacija arba dar kas nors, kas buvo pasiekta. Itin svarbu sportininko pasiekimus matuoti pastebint ne tik medalius, bet ir detales, mažas pergales, kurios ilgainiui ir padeda varžybose iškovoti aukštas vietas. Patarimas tėvams: nepamirškite pagirti savo vaikų ne tik po laimėtų, bet ir po „pralaimėtų kovų“, pavyzdžiui, už įdėtą sunkų darbą treniruočių metu bei išdrįsimą užlipti ant tatamio ar atvykti į egzaminą – juk tai parodo, kad jie jau yra nugalėtojai, nes įveikė savo baimes ir išdrįso pradėti. Kodėl tai taip svarbu? Ypač jaunesni vaikai linkę savo rezultatą interpretuoti dichotomiškai – laimėjau, nes aš esu pats pačiausias, arba pralaimėjau, nes aš – lūzeris. Varžybose  dažniausiai kovos nugalėtoją ir pralaimėtoją skiria vos vienas mažas laiptelis. Pergalė neparodo, jog vienas kovotojas yra absoliutus nugalėtojas, o kitas – visiškas pralaimėtojas. Tą treniruotėse vaikams paaiškina treneriai, tačiau labai svarbus (ko gero, net svarbesnis) yra tėvų indėlis – jų įvertinimas, palaikymas ir paskatinimas. Tai padeda neužgesinti vaiko motyvacijos po patirtos „nesėkmės“ ir moko tobulėti dviem būdais: laimint arba įgaunant patirties ? 

Anot trenerio Juliaus Urbono, nesėkmės yra viena iš sudedamųjų dalių sėkmės formulėje, kuo anksčiau sportininkui pavyksta tai suprasti, tuo daugiau galima pasisemti naudos iš padarytų klaidų. 

„Kad ir koks banalus būtų pasakymas, kad aukštumų pasiekia tie, kurie nenustoja dirbę net ir po didžiulių nesėkmių, bet tai yra paprasta tiesa, kuriai alternatyvų, deja, nėra. Mėgstu vaikams pateikti vieną pavyzdį, kai jiems iš pirmo karto nepavyksta atlikti kokio nors pratimo: būdami maži, pradėję mokytis vaikščioti ir pirmą kartą nukritę, nepasakėme sau, kad vaikščiojimas ne mums, mes geriau visą likusį gyvenimą šliaužiosime?“, – dalinasi mintimis Julius. – „Mes daug kartų kritom, bet stojomės, ir, štai, dabar mes ne tik vaikštome, bet galime ir bėgti ar net pašokę pakilti į orą. Tai paprastas pavyzdys, tačiau, manau, kad jis padeda vaikams pažiūrėti į savo tobulėjimą kitu kampu.“

Tačiau neretai jaudulys pradeda imti viršų, tampa nenaudingas, o dar ir gana sunkiai kontroliuojamas. Juliaus Urbono teigimu, baimių turime visi, jaudulys prieš varžybas yra ne tik įprasta, bet ir labai reikalinga žmogaus būsena.

„Prieš svarbius startus jaudulys padeda sportininkui išlikti budresniam ir nenuvertinti priešininko, tačiau jokiu būdu negalima leisti jauduliui savęs užvaldyti. Emocijų ir iškilusių baimių valdymui labai padeda kvėpavimo pratimai“. – Patarimais, kaip valdyti savo emocijas prieš varžybas dalinasi 2 Dan meistras Julius Urbonas. – „Stresą keliančios mintys didina žmogaus širdies ritmą, o padažnėjęs kvėpavimas siunčia signalą smegenims, kad organizmas yra stresinėje būsenoje. Šias mintis atidėjus į šalį ir susitelkus į kvėpavimą, kūnas pradeda atsipalaiduoti ir streso lygis mažėja.“

Taigi, norint pasiekti pergalę ant tatamio, pirmiausiai svarbu sugebėti įveikti save, nes tai padeda sportininkui pademonstruoti savo geriausią formą, parodyti viską, ko jis išmoko.  Čempionu tampa tik tas sportininkas, kuris niekada nepasiduoda ir nuosekliai treniruojasi, išdrįsta priimti iššūkius, pasitikrinti savo žinias egzaminuose ir varžybose, nebijo patirti nesėkmių.

Straipsnį parengė Tomas Lukaitis

Tomas Lukaitis yra karatė treneris, 1DAN meistras, Kyokušin karatė sportuojantis daugiau nei 11 metų. Šis sportas Tomą žavi savo filosofija ir tai, kad nepaisant nieko, karatė prasideda ir baigiasi pagarba." Tomas šių metų pavasarį prisijungė prie „Budoros“ turinio kūrimo komandos. "Visi mano kolegos žino, kaip mėgstu lietuvių kalbos gramatiką ir tekstais savo mintis man dažnai sekasi išreikšti kur kas geriau, nei žodžiais", - sako Tomas.