„Nenoriu eiti į treniruotę.“ Tokia mintis bent kartą per sezoną aplanko kone kiekvieną sportuojantį žmogų. Ir tai yra visiškai normalu. Motyvacija nėra nuolatinė būsena – ji kinta. Vieną dieną norisi sportuoti, siekti naujų tikslų ir atiduoti visas jėgas kiekviename žingsnyje, o kitą – vien mintis apie treniruotę atrodo tokia varginanti, kad būna sunku prisiverti net pradėti. Taip nutinka ne tik vaikams ar pradedantiesiems sportininkams, bet ir profesionaliems atletams.

 

Svarbu suvokti, jog atsiradęs motyvacijos sumažėjimas iš karto nereiškia, kad pasirinkta sporto šaka jums netinka ir kad jau laikas viską mesti. Dažniausiai tai tėra trumpalaikis motyvacijos sumažėjimas, kuris savaime praeina arba yra lengvai įveikiamas.

 

Motyvacija – tai vidinis arba išorinis postūmis veikti ir siekti tikslo. Psichologijoje dažniausiai išskiriamos dvi jos rūšys: vidinė ir išorinė. Vidinė motyvacija kyla iš paties žmogaus. Sportuojama todėl, kad tai teikia džiaugsmą, leidžia jaustis stipresniam, sveikesniam, suteikia gerą savijautą ar galimybę tobulėti. Tokia motyvacija paprastai būna tvirtesnė, ilgalaikė. Tuo tarpu išorinė motyvacija atsiranda dėl aplinkinių veiksnių – medalių, pergalių, trenerio ar tėvų pagyrimų, aukštesnių rezultatų, gražesnės išvaizdos ar kitų žmonių pripažinimo. Ji taip pat yra svarbi ir naudinga, tačiau vien jos ilgalaikėje perspektyvoje paprastai nepakanka. Dažniausiai žmogų sportuoti skatina abi motyvacijos rūšys, tik jų santykis laikui bėgant kinta. Pradžioje žmogų reguliariai sportuoti dažniausiai skatina išorinė motyvacija. Tačiau ilgainiui vis svarbesnė tampa vidinė motyvacija. Būtent stiprėjanti vidinė motyvacija padeda sportą paversti ilgalaikiu įpročiu ir išlaikyti reguliarumą net tada, kai pradinis entuziazmas sumažėja.

 

Tačiau kiekvienam sportininkui verta prisiminti ir tai, kad motyvacija nėra pastovi. Net profesionalūs atletai kartais praranda norą treniruotis, abejoja savo galimybėmis ar tiesiog jaučiasi pavargę nuo įprastos rutinos. Skirtumas tas, kad jie suvokia: motyvacija ateina ir praeina, todėl ne kiekvieną sprendimą reikia grįsti tuo, ar šiandien „jaučiuosi motyvuotas“. Paprastai didžiausią pažangą lemia ne įkvėpimas, o disciplina ir nuoseklus darbas ne vien tik tomis dienomis, kai noro ir energijos yra daugiau negu pakankamai, bet ir tomis, kai sportuoti visai nesinori.

 

Vis dėlto labai svarbu atpažinti ir atskirti laikiną motyvacijos sumažėjimą nuo perdegimo. Jei tiesiog retkarčiais tingisi ir nesinori eiti į treniruotę, tačiau apskritai savijauta yra gera, miegama pakankamai, nėra nuolatinio fizinio ar emocinio nuovargio, o sportuojant vis dar patiriamas džiaugsmas, dažniausiai verta tiesiog tęsti pradėtą darbą. Neretai noras sportuoti sugrįžta jau po kelių pasisekusių treniruočių. Visai kas kita yra perdegimas. Jis pasireiškia ilgalaikiu fiziniu ir emociniu išsekimu, nuolat prastėjančia nuotaika, miego sutrikimais, dirglumu, dažnesnėmis traumomis ar ligomis, tad, natūralu, kartu ir prastėjančiais sportiniais rezultatais. Tokiu atveju vien valios pastangų gali nepakakti – organizmui reikia poilsio. Taigi mažesnis treniruočių krūvis ar net laikina pertrauka šiuo atveju gali būti naudinga. Tai ypač aktualu vaikų ir paauglių sporte, nes augantis organizmas susiduria ne tik su fiziniais, bet ir emociniais iššūkiais – kasmet didėjančiu mokymosi krūviu, nerimą keliančiais egzaminais, augimo pokyčiais ir kt. Todėl svarbu atminti, kad ne kiekvienas motyvacijos sumažėjimas reiškia tingėjimą – kartais tai signalas, jog organizmui yra per sunku ir jis reikalauja bent šiek tiek laiko truputį atsigauti.

 

 

Treneri, patarkite!

–       Dėl kokių priežasčių vaikai dažniausiai praranda motyvaciją lankyti treniruotes?

Daumantė. Manau, svarbu suprasti, kad kai jaunasis sportininkas nebenori eiti į treniruotes, tai nebūtinai reiškia, kad jis tingi ar jam staiga nebepatinka sportas. Dažniausiai už to slypi konkreti priežastis. Tai gali būti per didelis spaudimas siekti rezultato, nuolatinis lyginimas su kitais, nesėkmės varžybose, nejaučiamas progresas, pasikeitusi atmosfera komandoje ar santykis su treneriu.

 

Viena dažniausių priežasčių yra ir paprasčiausias fizinis bei emocinis nuovargis. Jaunieji sportininkai turi ne tik treniruotes ir varžybas – šalia yra mokykla, namų darbai, draugai ir kiti užsiėmimai. Kai krūvio pasidaro per daug, net ir labai mėgstamas sportas gali pradėti varginti.

 

Todėl nenoras eiti į treniruotes ne visada yra pati problema – kartais tai tiesiog pirmas signalas, kad kažkas pasikeitė. Svarbu jo nepraleisti ir nepriimti iš karto kaip tingėjimo ar užsispyrimo.

 

–       Ką patartum jaunajam sportininkui, kuris nebenori lankyti treniruočių?

Daumantė. Pirmiausia nepatarčiau mesti sporto po vienos blogos treniruotės ar nepavykusių varžybų. Blogų dienų sporte būna visiems – kartais nesiseka, kartais trūksta motyvacijos, o kartais tiesiog būname pavargę. Tai normali sporto dalis ir viena nesėkmė dar tikrai nereiškia, kad reikia viską mesti.

 

Jeigu nenoras eiti į treniruotes tęsiasi ilgesnį laiką, tada svarbiausia paklausti, kodėl taip yra. Kas konkrečiai nebepatinka? Ar nebedžiugina pats sportas? Ar per sunku? Ar jaučiamas per didelis spaudimas? Ar nepatinka atmosfera komandoje? Ar pasikeitė santykis su treneriu? O gal tiesiog norisi išbandyti kažką naujo? Tik žinant tikrąją priežastį galima suprasti, ką reikėtų keisti.

 

Svarbu nepamiršti, kad pasirinkimas nėra tik tarp „sportuoti toliau“ ir „mesti“. Kartais užtenka kelių dienų poilsio ar trumpam sumažinti treniruočių krūvį. Jei sportininkas nebemato progreso, kartu su treneriu galima išsikelti mažesnius, realiai pasiekiamus tikslus. Jei problema yra komandoje ar santykyje su treneriu, verta apie tai pasikalbėti ir ieškoti sprendimo. O jeigu ilgą laiką nebedžiugina pati sporto šaka, galima išbandyti ir kitą.

 

Ir kartais tikrai nėra svarbiausia, kad sportininkas kuo ilgiau išliktų vienoje konkrečioje sporto šakoje. Daug svarbiau, kad išliktų noras judėti ir geras santykis su sportu – kad fizinis aktyvumas būtų gyvenimo dalis ne tik vaikystėje, bet ir suaugus.

 

–       Kokį vaidmenį vaiko motyvacijos išlaikyme atlieka tėvai ir kaip jie gali padėti vaikui, nepadidindami jam spaudimo?

Daumantė.  Tėvų vaidmuo yra labai didelis, bet, mano nuomone, svarbiausia jų užduotis – būti palaikymu, o ne dar vienu treneriu. Po treniruotės ar varžybų kartais daug svarbiau paklausti „kaip jauteisi?“ ar „ar tau buvo smagu?“ negu iš karto klausti, kurią vietą užėmė ar kodėl kažkas nepavyko.

 

Jeigu sportininkui nepasisekė, nebūtina važiuojant namo analizuoti kiekvienos klaidos ir aiškinti, ką reikėjo padaryti kitaip. Tam yra treneris. Tėvai gali būti tie žmonės, pas kuriuos saugu grįžti ir po pergalės, ir po labai blogų varžybų. Kartais geriausia pagalba yra tiesiog išklausyti ir leisti pačiam sportininkui papasakoti tiek, kiek jis tuo metu nori.

 

Lygiai taip pat svarbu, kaip tėvai reaguoja išgirdę „nebenoriu eiti į treniruotę“. Nereikėtų nei po pirmo tokio pasakymo skubėti leisti mesti sportą, nei iš karto atsakyti „privalai eiti“. Geriau ramiai išklausyti, užduoti klausimų ir, jei situacija kartojasi, kartu su sportininku bei treneriu ieškoti sprendimo.

 

Svarbiausia, kad sportininkas jaustų, jog tėvų palaikymas nepriklauso nuo jo rezultato. Pergalės ir pralaimėjimai yra sporto dalis, o žinojimas, kad namuose nereikės teisintis dėl savo rezultato, padeda išlaikyti daug sveikesnį santykį su sportu.

Į užduotus klausimus atsakė kineziterapeutė, moterų funkcinių ir kineziterapinių treniruočių trenerė Daumantė Petraitytė. https://budora.lt/lt/perziureti-treneris/8977  

 

 

Motyvacijos svyravimai yra natūrali proceso dalis. Svarbiausia – nepasiduoti ir išlikti nuosekliam, nes būtent disciplina padeda pasiekti svarbiausias pergales. O motyvacija dažniausiai sugrįžta kartu su padaryta pažanga ir pasiektais išsikeltais tikslais 😊