Karatė sportas įprastai siejamas su drąsa, ryžtu ir pasitikėjimu savimi, tačiau realybėje nemaža dalis sportininkų susiduria su įvairiomis baimėmis. Jos gali pasireikšti prieš mažiau ar daugiau reikšmingas varžybas, laikant diržų egzaminą, grįžtant į treniruočių režimą po patirtos traumos ar ligos, siekiant aukščiausių rezultatų... Nors baimė yra natūrali emocija, ji gali turėti tiek neigiamą, tiek ir teigiamą poveikį sportininko rezultatams. Neženklus nerimas padeda susikaupti ir mobilizuoti jėgas, tačiau pernelyg stipriai išreikšta baimė gali nemenkai sutrukdyti sportininko pasirodymui.

 

Nesėkmės baimė

Viena dažniausių baimių sporte – nesėkmės baimė. Neretai sportininkai jaučia spaudimą gerai pasirodyti varžybose prieš trenerius, artimuosius ar tiesiog grupės draugus. Dėl to jie gali pradėti nepasitikėti savo jėgomis, netikslingai permąstyti kiekvieną atliekamą judesį ar net vengti atlikti sudėtingesnes kombinacijas, kad tik išvengtų klaidos. Tokia baimė stabdo tobulėjimą, nes sportininkas pradeda rinktis paprastesnius, saugesnius, bet kartu ir mažiau efektyvius sprendimus tiek treniruotėse, tiek varžybose.

 

Kartais ši baimė sustiprėja po ilgesnės nesėkmių serijos. Jei varžybose nepasiseka kelis kartus iš eilės, sportininkas gali „užsiprogramuoti“ pralaimėjimui: formuojasi nuostata, kad ir kitą kartą rezultatas bus toks pats. Ilgainiui varžybos ima sietis su pralaimėjimu, mažėja motyvacija ne tik dalyvauti, bet ir joms ruoštis – reguliariai lankyti treniruotes. Vieniems tai sukelia stiprų nerimą, kitiems – abejingumą, apatiją ar net norą pasitraukti iš sporto. Tokie psichologiniai barjerai tampa stipresni už fizinius sunkumus.

 

Traumų baimė

Baimė patirti traumą ypač sustiprėja po jau išgyventos traumos. Sportininkas gali būti linkęs vengti tam tikrų judesių ar situacijų, kurios it atkartoja anksčiau patirtos traumos mechanizmą. Dėl to sumažėja pasitikėjimas savo kūnu, judesiai tampa mažiau užtikrinti, sąmoningai ribojamos judesių amplitudės net ir po sėkmingos reabilitacijos. Paradoksalu, tačiau pernelyg didelis atsargumas gali netgi padidinti traumų riziką.

 

Karatė baimės

Ko gero, dauguma karatistų patvirtintų, kad jaučia didesnį ar mažesnį nerimą prieš kiekvieną diržų egzaminą. Net ir būdami gerai pasiruošę. Tai visiškai natūrali reakcija, kurią žmogus jaučia prieš jam reikšmingą įvykį.

 

Nerimas dažnas ir varžybose, ypač pereinant į aukštesnį lygį (pavyzdžiui, kovojant Lietuvos ar Europos čempionatuose) ar į naują kategoriją. Pavyzdžiui, perėjimas į labiau patyrusių kovotojų grupę gali sukelti abejonių savo galimybėmis. Panašūs jausmai gali kilti keičiantis amžiaus kategorijoms, sumažinant apsaugos priemonių kiekį, pereinant į pilną kontaktą. Neretai sportininkai susiduria ne tik su fiziniais, bet ir su psichologiniais iššūkiais – jiems tenka iš naujo sau įrodyti, kad yra pasirengę.

 

Baimės įtaka organizmui

Baimė daro įtaką ne tik psichologinei, bet ir fiziologinei būsenai. Stiprus nerimas gali sukelti raumenų įtampą, sutrikdyti kvėpavimą, pagreitinti širdies susitraukimų dažnį, paveikti mąstymą, padažninti šlapinimąsi, sukelti viduriavimą ir kitus somatinius simptomus. Dėl to sumažėja judesių tikslumas, reakcijos greitis, tampa sunkiau susikoncentruoti į taktiką ar techniką.

 

Taip pat baimė gali išblaškyti dėmesį. Kai sportininkas ilgą laiką galvoja apie galimą nesėkmę ar klaidą, jo dėmesys nukrypsta nuo paties veiksmo. Sporte, kuriame svarbus greitas sprendimų priėmimas ir tikslūs judesiai, tai gali nulemti rezultatui reikšmingą klaidą.

 

Vis dėlto baimė nebūtinai yra vien tiktai kliūtis. Ji, tinkamai suvaldyta, gali tapti varančiu veiksniu. Nedidelis jaudulys padidina budrumą, pagerina reakcijos laiką, padeda mobilizuoti organizmo resursus ir susikoncentruoti į tikslą. Dėl to yra svarbu ir naudinga išmokti „susidraugauti“ su savo patiriamomis baimėmis.

 

Baimės įveika

Norint įveikti baimes, pirmiausia svarbu jas atpažinti, suprasti ir priimti. Bandymas ignoruoti ar slopinti emocijas dažniausiai duoda priešingą efektą. Kur kas naudingiau yra analizuoti, kas konkrečiai sukelia nerimą: ankstesnės nesėkmės, dideli lūkesčiai, nepasitikėjimas savimi ar kokie nors kiti veiksniai.

 

Didelę reikšmę turi nuoseklus darbas. Reguliarios treniruotės, technikos tobulinimas ir patirties kaupimas leidžia sportininkui jaustis vis labiau užtikrintam. Net ir susidūrus su nesėkmių tirada svarbu nenutraukti proceso – toliau treniruotis, analizuoti pralaimėjimus ir pergalė galiausiai būtinai išauš. Dažnai pakanka vieno sėkmingo pasirodymo, kad psichologinis barjeras pradėtų byrėti.

 

Svarbus vaidmuo tenka ir treneriui bei sportininko aplinkai. Palaikymas, konstruktyvus grįžtamasis ryšys ir saugi emocinė atmosfera leidžia sportininkui nebijoti bandyti naujus dalykus ir klysti. Klaidos tampa ne grėsme ką nors nuvilti, o mokymosi, progreso ir pergalės dalimi.

 

Papildomai gali padėti ir psichologiniai baimės įveikos metodai: kvėpavimo pratimai, vizualizacija, dėmesio koncentravimo technikos. Sportininkai, kurie mokosi valdyti savo emocijas, atranda sau tinkamą būdą ir dažnai įgyja pranašumą prieš kitus varžovus.

 

Atminkite,

baimė sporte daugeliui yra neišvengiama – ji lydi tiek pradedančiuosius, tiek aukščiausio lygio sportininkus. Tačiau baimė nebūtinai turi būti kliūtis. Supratus jos kilmę ir išmokus ją valdyti, baimė gali tapti pergalių varikliu. Svarbiausia – ne vengti baimės, o išmokti su ja dirbti.

 

 

Treneri, patarkite!

– Kokių baimių turėjai pati, būdama sportininke?

Andrėja. Didelių baimių sporte neturėjau, būdavo tik šioks toks jaudulys prieš startą varžybose. Kartais atsirasdavo ir nepasitenkinimo savimi jausmas, jei nepavykdavo pateisinti savo lūkesčių. Įdomu tai, kad tas jaudulys pasireikšdavo įvairiai: vienais atvejais jausdavau adrenalino antplūdį, o kitais – priešingai, apimdavo savotiška apatija, tarsi nejausčiau jokių emocijų prieš pat varžybas. Pastarasis jausmas man buvo daug nemalonesnis negu jaudulys. Labai nemėgdavau to jausmo. Manau, tai tiesiog kažkokia kita jaudulio forma, galbūt susijusi su nuovargiu.

 

Nusivylimas po nesėkmingų kovų tapdavo mano varikliu: užsimotyvuodavau dar stipriau dirbti ir dar labiau stengtis, kad kitą kartą man pavyktų užimti užsibrėžtą vietą. Bėgdavau daugiau krosų, darydavau daugiau jėgos pratimų... Visko darydavau daugiau negu praeitą kartą, kad tik pavyktų.

 

 

– Ar pastebi, kad tavo sportininkų patiriamos baimės panašios į tas, kurias jautei pati?

Andrėja. Dirbdama su vaikais pastebiu gana ryškų skirtumą. Jei treniruotėje paklausiu, kas bijo dalyvauti varžybose, dažnai rankas pakelia daugiau nei pusė grupės, o kartais ir beveik visi. Kas yra keista, nes pati sportavau su užsidegimu, norėdavau ir laukdavau varžybų.

 

Pagrindinė vaikų baimė prieš varžybas – fizinis skausmas, nes daugumai mano sportininkų tai yra pirmosios arba vienos pirmųjų varžybų. Dabar vaikai labai jautriai reaguoja net į menkiausius įbrėžimus. Tokiais atvejais man yra svarbu paaiškinti, kad varžybose jie kovos su šalmais ir liemenėmis, viskas bus taip, kaip ir ruošiamės treniruotėse.

 

Kita vertus, pasitaiko ir tokių vaikų, kurių motyvacija krenta, kai jie visada užima pirmąsias vietas. Jie ima jaustis esą labai daug pasiekę puikūs kovotojai. Šiems sportininkams krenta ūpas važiuoti į varžybas ir išvis lankyti karatė, jie pradeda dairytis kitų būrelių. Vaikų ir jų baimių yra skirtingų – kaip ir žmonių.

 

 

– Kaip baimes įveikdavai pati ir kaip patari jas įveikti savo sportininkams?

Andrėja. Man pačiai padėdavo požiūris į nesėkmes kaip į galimybę tobulėti. Nusivylimas tapdavo paskata dirbti daugiau ir kryptingiau. Savo sportininkams perduodu panašią žinutę – dalyvaudami varžybose išsiaiškiname savo silpnąsias vietas: ar trūksta jėgos, ar greičio, ar gynybos, ar kovinės technikos elementų. Sakau, jog tai tik pasitikrinimas, per kurią vietą galime tapti stipresni. Tokiu būdu tobulėjame. Be to, vaikams siūlau žiūrėti į varžybas kaip į šventę: atvyksta palaikyti tėveliai, būna prizų ir apdovanojimų. Vaikai dažniausiai pradeda žiūrėti į varžybas kitomis akimis ir pradeda jų laukti. Daugelis varžybų neišsigąsta, o kartą paragavę, nori dar.

 

Į užduotus klausimus atsakė karatė ir moterų funkcinių treniruočių trenerė Andrėja Chursiakaitė https://budora.lt/lt/perziureti-treneris/8728