Close

Visi žino – Lietuva garsi krepšininkais ir karatistais

Magdalena Gustaitytė – Lietuvos rinktinės narė ir viena perspektyviausių Lietuvos kyokushin karatė jaunųjų sportininkių, kuri daugiau nei prieš savaitę antrą kartą karjeroje tapo U-22 Europos čempione. Ant Europos čempionato nugalėtojų podiumo mergina lipa jau  trečius metus iš eilės. Apie kelią iki triumfo ir sunkų, nematomą darbą sporto salėje pasakoja pati atletė.

Šiandien visi džiaugiamės puikiu rezultatu – Europos čempionės titulu. Tačiau kaip atrodė kelias iki to, koks buvo pasiruošimas čempionatui?

Karatė pasaulyje esu virš 10 metų. Treniruojuosi karatė mokykloje „Budora“ pas trenerį Donatą Imbrą. Su juo kiekvienais metais prieš svarbiausius sezono startus pasidarome planą, kurį nuosekliai vykdome, nuolatos tobuliname ir siekiame užsibrėžtų tikslų. Kaip ir ankstesniais metais Europos čempionatui ruoštis pradėjome nuo rugsėjo mėnesio. Suplanavome visus mūsų turnyrus, kuriuose sportinės formos kreivė turėjo kilti aukštyn.

Pirmiausia išvykome į Vengriją, kur pralaimėjau pačią pirmą kovą ir turnyras man baigėsi. Vėliau sekė itin stiprus čempionatas Anglijoje, kur laimėjau pirmą kovą, o antrą pralaimėjau. Palengva pradėjo gerėti sportinė forma. Treniruotėse toliau taisėme klaidas, tobulinome techniką.

Įpusėjus pasiruošimui, išvykome į Kroatiją, kur iškovojau antrąją vietą. Galutinė stotelė prieš Europos čempionatą buvo numatyta Olandijoje, kurioje yra labai patraukli turnyro sistema, nes kovojama pogrupiuose, todėl turi tikrai ne vieną kovą, o daromas klaidas gali ištaisyti jau sekančioje kovoje. Olandijoje viskas susiklostė labai gerai ir namo vežiausi nugalėtojos taurę. Savo pasiruošimu su treneriu D. Imbru buvome patenkinti ir Europoje norėjome tik aukščiausios vietos.

O ar nebuvo nerimo, kad pradžia buvo lėtesnė, vėliau prieš pat paskutinę pasiruošimo stotelę Olandijoje dar ir apsirgote. Ar spėjote atsistatyti?

Taip, prieš pat turnyrą Olandijoje susirgau. Pakilo temperatūra iki 38 laipsnių, tačiau vis tiek važiavau ir Olandijoje jau pasijutau geriau. Grįžus spėjau pasveikti, bet, aišku, nerimo buvo, nes nusilpo imuninė sistema prieš svarbiausią sezono startą.

Kalbant apie patį pasiruošimą, buvome užtikrinti. Visada dirbame pagal trenerio sudarytą planą. Po vasaros būna šioks toks atsipalaidavimas, reikia susiderinti mitybą, treniruočių ritmą, miegą. Rugsėjį pradėjome daugiau ir intensyviau sportuoti. Darydavome po 2 treniruotes per dieną. Tad buvo suprantama, kad iškart nebus didelių pergalių, o jos atsiras pasiruošimui įsibėgėjus.

Vėliau treniruotes pradėjome lengvinti, daug dėmesio skirdavome poilsiui, kuris yra labai svarbus. Pats pasiruošimo galas buvo skirtas greičiui ir sprogstamajai jėgai. Paskutinę savaitę darėme tik kelias treniruotes, tačiau pasiruošėme tikrai gerai.

Tapote U-22 iki 65 kg Europos čempione. Dabar, po kažkurio laiko, jau galite viską apžvelgti. Ar sunkus Jums buvo čempionatas?

Čempionatas tikrai nebuvo lengvas. Turėjau 4 kovas. Pirma kova buvo su kroate, ji tikrai nebuvo sunki, tiesiog klausiau, ką treneris sakė ir vykdžiau savo kovos planą. Toliau susitikau su Rumunijos atstove. Čia jau tikrai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Teko smarkiai paprakaituoti, kad pasiekčiau pergalę, tačiau laimėti pavyko per pagrindinį laiką. Trečia kova, mano nuomone, buvo verta finalo ir pati sunkiausia. Susitikau su praėjusių metų U-22 čempione iš Lenkijos – Monika Zielinska. Lenkė tikrai stipri, taip pat turėjo ir namų palaikymą, nes čempionatas vyko Lenkijos mieste Kielce. Turėjau perlipti per save, kad laimėčiau tą kovą. Atidaviau tikrai labai daug jėgų. Galiausiai manęs laukė finalas ir dar viena rumunė – Patricia Farcas. Kovoje jaučiausi užtikrintai, valdžiau kovos tempą ir tapau čempione.

Minėjote, kad kovodama klausėte trenerio patarimų. Ar jie gerai girdisi, ar neužvaldo adrenalinas, kai aplink nieko nebegirdi, o tik matai savo oponentą?

Žinokite, girdisi. Visada girdžiu trenerio patarimus. Taip pat į čempionatus vyksta ir mano sesuo Brigita, kuri irgi yra karatė kovotoja, todėl visada girdžiu, kai jie abu šaukia. Žinoma, kartais būna akimirkų, kai publika labai ošia, palaiko savo favoritus, tada kažką suprasti sunku. Tokiais atvejais laukiu pauzių, per kurias gaudau trenerio patarimus.

U-22 Europos čempione tapote 2015 m., po to 2016 m. iškovojote trečią vietą. Dabar vėl pirma. Sunkiau iškovoti ar apginti titulą?

Sunku pasakyti, ar lengviau apginti, ar iškovoti. Žinoma, kai Europos čempionu tampi pirmą kartą, to niekada nepamirši, nes tada tau viskas nauja, tu tik nori nugalėti, bet dar nežinai, ar gali būti stipriausia Europoje. Iškovojus titulą labai džiaugiesi, negali tuo patikėti. Kitus kartus tu jau turi užsibrėžtą tikslą, kurio sieki, žinai, kad gali. Galbūt tada labiau slegia atsakomybė. Nugalėtojo džiaugsmas taip pat kitoks, tačiau ne mažiau didelis. Abu čempionės titulai man yra vienodai brangūs. Tai kol kas yra mano aukščiausi sportiniai pasiekimai.

O gal galite palyginti šiuos čempionatus?

Pirmasis Europos čempionatas man buvo labai sudėtingas, net 3 kovos iš 4 buvo su pratęsimu. Tai atėmė labai daug jėgų. Pusfinalyje susikoviau su labai stipria bulgarų kovotoja Ivanka Deleva. Tai buvo sunkiausia to čempionato kova. Finale manęs laukė tautietė Rūta Dobilaitė. Po metų, 2016-ųjų Europos čempionate su ta pačia bulgare vėl susitikome pusfinalyje. Tačiau tą kartą jau ji atsirevanšavo. Tada likau trečia. Šiemet vėl sugrįžau ant aukščiausio nugalėtojų pakilos laiptelio.

Patys čempionatai kiekvienais metais tobulėja. Tikrai esu patenkinta organizaciniu lygiu. Anksčiau pasitaikydavo sumaišties, ypač jaunučiuose, kai neaišku, kas kur ir po ko kovos. Treneriai turi bėgioti aiškintis, rinkti informaciją.  Čia buvo viskas aišku ir paprasta. Žinai oponentą, laiką ir ruošiesi kovai.

Lygis taip pat kyla. Tarp favoritų visada rasite rytų Europos šalis – vengrus, lenkus, rumunus, bulgarus, rusus, ukrainiečius ir, žinoma, lietuvius. Labai džiugu, kad, nors mūsų šalyje šiuo metu ir vyksta kartų kaita, mes vis tiek išliekame tarp stipriausių pasaulio karatė sportininkų. Visi žino, kad Lietuva yra garsi savo krepšininkais ir karatistais.

Kas vyko po Europos čempionato? Kaip ilsėjotės? Kaip jautėtės vėl tapusi stipriausia kovotoja Europoje?

Nebuvo kažko išskirtinio. Žinoma, grįžus pasveikino šeima, draugai. Taip pat labai nudžiugino, kad atėjus vesti treniruotės į karatė mokyklą „Budora“, vaikai paklausė, ar laimėjau ir pasakius taip, buvo milžiniškas džiaugsmas, spiegimas. Tai labai džiugina. Taip pat sveikino ir vaikų tėveliai, kurie domisi, stebi čempionatą internetu. Visa kita išliko taip pat, gal tik poilsio šiek tiek daugiau turėjau pirmomis dienomis.

Prieš tai turbūt jau sunkiai viską suspėdavote? Kaip atrodydavo Jūsų diena, ruošiantis čempionatui?

Metas buvo tikrai užimtas. Visada keliuosi apie 5 valandą ryto. 6 jau vyksta pirma treniruotė. Vėliau keliauju į paskaitas, nes studijuoju kineziterapiją. Po paskaitų vedu treniruotes vaikams. Vakare dar viena treniruotė sau ir važiuoju namo. Namuose būnu apie 9 valandą. Jei spėju su paskaitų medžiaga, tada visada stengiuosi atsigulti iki 10 vakaro, kad turėčiau pakankamai poilsio ir energijos kitą dieną. Daugiau atsipūsti galiu tik sekmadieniais. Šeštadieniais šiuo metu auklėtiniams labai daug varžybų, tad keliaujame per Lietuvą, bet aš tikrai nesiskundžiu. Man patinka toks gyvenimo ritmas ir tempas. Karatė yra mano pačios pasirinktas kelias.

Kas laukia dabar? Kokie artimiausi planai ir tikslai?

Iki naujų metų norėtume sudalyvauti dar viename tarptautiniame turnyre, tačiau dar su treneriu D. Imbru jo kol kas neišsirinkome. Norime, kad tai būtų kokybiškas turnyras. Po naujų metų laukia Lietuvos čempionatas, kuris yra labai labai stiprus. Žinoma, ir čia kovosiu tik dėl pirmos vietos.